Tą braškėm kvepiantį birželio ankstų rytą,
Aš pamenu save su rožine suknyte:
Sėdėjau aš linksma tau ant pečių,
Buvau tokia laiminga – dar šiandien jaučiu.
Praėjo dešimt metų gal daugiau..
Tą patį šiltą, rūpestingą žvilgsnį vis matau.
Ir pamenu, kaip nusivylusi pirmąja meile,
Padėjus ant peties tau galvą pravirkau.
Šiandien pati esu jauna mama
Ir mylimas žmogus yra šalia.
Tik vis dar braškėm kvepiantį birželio rytą,
Skubu pasveikinti, brangiausias Tėti aš tave.
You can follow any responses to this entry through the RSS 2.0 feed.You can leave a response, or trackback from your own site.
Leave a Reply